Metinei infliacijai Lietuvoje viršijus 20 proc. ribą, vis daugiau darbuotojų, iki šiol buvę patenkinti savo atlyginimais, pasijaučia uždirbantys per mažai: kainoms augant, o atlyginimui nesikeičiant, žmogaus perkamoji galia menksta – už tą pačią sumą nusiperkama mažiau. Žibalo į ugnį dažnai įpila plintantys gandai apie privalomą atlyginimų indeksavimą (didinimą arba mažinamą) ir motyvavimo priemonių stoka. Tad kaip šioje situacijoje reikėtų elgtis darbdaviams, kurie kartais ir patys susiduria su sunkumais, bei kaip išvengti dar didesnių problemų kilus ginčui tarp darbdavio ir darbuotojo?
Ar būtina indeksuoti atlyginimus?
Didėjant infliacijai, viešojoje erdvėje vis pasirodo teiginių apie automatinį atlyginimų indeksavimą. Teigiama, kad jis Lietuvoje galioja jau penkerius metus, tad kylant kainoms atlyginimas taip pat turi būti didinamas automatiškai. Tačiau tai nėra tiesa: teisės aktai nenumato pareigos darbdaviams indeksuoti darbuotojų darbo užmokesčio. Aišku, kiekvienas darbdavys gali savanoriškai įsipareigoti indeksuoti atlyginimus irtai labai aiškiai išdėstyti kuriant įmonės darbo užmokesčio politiką.
Dažnai toks nesusipratimas dėl automatinio darbo užmokesčio indeksavimo kyla dėl neteisingo įstatymų aiškinimo. Mat Darbo kodekse (DK) numatyta, kad daugiau nei 20 darbuotojų turinčiose darbovietėse yra privaloma darbo apmokėjimo sistema, kurioje turi būti numatyta darbo užmokesčio indeksavimo tvarka.
Visgi, ši nuostata savaime nereiškia, kad darbdaviai privalo indeksuoti atlyginimą – jie tiesiog darbo apmokėjimo sistemoje turi nurodyti nuostatą apie atlyginimų indeksavimą ar neindeksavimą.
Žvelgiant į dažniausiai naudojamas praktikas, didžioji dalis darbdavių pasirenka neindeksuoti atlyginimų automatiškai. Savo darbo praktikoje esame susidūrę su vos keliais atvejais, kai darbo užmokesčiai visiems darbuotojams buvo didinami atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą, t. y., infliaciją.
Visą straipsnį skaitykite 15min.lt portale.
