Reikalavimas elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigoms apsaugoti iš klientų gaunamas lėšas (angl. safeguarding) yra būtina sąlyga verslui pradėti, tačiau dėl kredito įstaigų – bankų ir kredito unijų – skeptiško požiūrio ir perteklinių reikalavimų, potencialūs fintech sektoriaus dalyviai neretai susiduria su dideliais iššūkiais. Negana to, keblumai šioms įmonėms kyla atsidarant ir einamąsias sąskaitas. Tad nemažai finansų rinkos dalyvių priversti žvalgytis į užsienį arba ieškoti alternatyvų.
Įstatymai numato, kad mokėjimo paslaugas teikianti įstaiga privalo apsaugoti iš savo klientų gautas lėšas – nesvarbu, ar jos būtų gautos tiesiogiai iš mokėjimo paslaugų vartotojų, ar per kitus mokėjimo paslaugų teikėjus.
Kur kas populiaresnis būdas – atskirti iš klientų gautas lėšas nuo pačios įstaigos lėšų ir laikyti jas atskiroje Lietuvoje ar užsienio valstybėje veikiančios kredito įstaigos sąskaitoje. Kartais – ir užsienio valstybės centrinio banko sąskaitoje. Iš praktikos matyti, kad finansų įstaigos licenciją siekiančios gauti įmonės renkasi šį būdą ir dėl lengvesnio administravimo bei rizikos valdymo.
Visą teisininko Liutauro Vasiliausko komentarą skaitykite 15min.lt.
