Skaitmenizacija ir programišių išpuoliai prisideda prie to, kad vis daugiau pasaulio verslų konkurentų paslaptis imasi išgauti nelegaliai, o vagišiai atakuoja žemės ūkio ir švietimo sektoriaus bendroves.
Šįmet gegužę JAV programinės įrangos bendrovei „Appian“ prisiekusieji priteisė 2 mlrd. USD žalos. „Appian“ kitą šalies programinės įrangos bendrovę „Pegasystems“ apkaltino šnipinėjimu siekiant įgauti konkurencinį pranašumą.
Teismo metu paaiškėjo, kad „Pegasystems“ vadovai subrangovą, kuris buvo nusamdytas išgauti įmonės prekybos paslaptis ir kitą slaptą informaciją, vidiniuose dokumentuose vadino „mūsų šnipu“.
„Pegasystems“ akcijų kaina po teismo sprendimo krito, o investuotojai įmonei pateikė grupinius ieškinius. Pastaroji skelbė teiksianti apeliaciją.
Šis programinės įrangos bendrovių teisminis ginčas yra augančio susidomėjimo šnipinėjimu pavyzdys. Anksčiau buvo šnipinėjama siekiant išgauti komercines ar kitas paslaptis tik tokiuose sektoriuose kaip farmacija ar gynyba, o šiais laikais taikomasi ir į žemės ūkio ar švietimo bendroves. „The Economist“ teigimu, šnipinėjimas jau tampa įprastine verslo rizika, o gal ir pasiekia savo aukso amžių.
Šnipinėjimo atvejų daugėja dėl kelių priežasčių: nematerialios ekonomikos su intelektualia nuosavybe augimo ir gerėjančių programišių įgūdžių.
Įmonių paslaptys šiais laikais gali būti parduodamos ir tamsiajame internete – interneto dalyje, kurios neindeksuoja įprastinės paieškos sistemos.
Ilgas procesas
Stasys Drazdauskas, advokatų kontoros „Sorainen“ technologijų, žiniasklaidos ir telekomunikacijų komandos vadovas Lietuvoje, teigia, kad, kilus ginčams, pavyzdžiui, dėl išsinešto tiekėjų sąrašo, atsakovai neretai įrodinėja, jog visų tiekėjų duomenys yra vieši ir juos rasti internete nėra sunku.
Pasak jo, tokio pobūdžio bylose gana dažni atvejai yra taikos sutartys: bylinėjamasis 1–3 metus, dažniausiai prisiimami įsipareigojimai dėl nenaudojamos informacijos ar sumokama mažesnė, nei prašoma, kompensacija.
S. Drazdausko teigimu, ginčų pasitaiko ir dėl duomenų rinkimo veiklos, kai įmonės ima agreguoti duomenis iš, atrodytų, viešų šaltinių. Pavyzdžiui, bendrovė automatiniu būdu nuskaito svetainių turinį ir jį agreguoja, o svetainių savininkai su tokiu jų informacijos panaudojimu nesutinka.
„Būna, kai kažkas bando nukopijuoti konkurento programinę įrangą: ne pasidaryti kopiją, o pasižiūrėti, kaip veikia konkurento programa, ir sukurti tokį patį funkcionalumą. Tada kyla klausimų, ar nėra pažeidžiamos autorių teisės, kiek yra saugoma vartotojo sąsaja“, – teigia jis.
„Sorainen“ ekspertas sako pastebintis, kad bylų, kuriose būtų kaltinama konfidencialios ar komercinės informacijos panaudojimu, Lietuvoje nedaugėja, nors dalyje pasaulio šalių yra priešingai.
Anot jo, dažniausiai pati jautriausia gamybinė ar kita informacija saugoma ne Lietuvos, o užsienio įmonėse, tad korporaciniu šnipinėjimu norinčios užsiimti įmonės vargu ar žiūrėtų į Lietuvą kaip į potencialų šnipinėjimo šaltinį.
Visą straipsnį skaitykite vz.lt portale.
