Nors visuomenės informavimo, kai planuojama nekilnojamojo turto (NT) plėtra, negali būti per daug, atrodo, kad tai pasiekti pavyko keičiant Statybos įstatymą. Plėtroje dalyvaujančios skirtingos šalys sako, kad reikalavimai sugriežtinti tiek, jog kartais, prireikus ir nedidelių pakeitimų, įsiveliama į pusmetį ir ilgiau užtrunkančius procesus.
Prieš beveik metus pakeitus Statybos įstatymą reikalavimai NT projektų koregavimui sugriežtėjo tiek, kad, vengdami papildomų rizikų ir išlaidų, plėtotojai turi rinktis: projektuose nedaryti net menkų korekcijų arba veltis į ilgas pakartotines procedūras.
Pavyzdžiui, Vilniuje, norint, kad kvartalai būtų gyvybingi, savivaldybė yra nurodžiusi pastatų pirmuosiuose aukštuose įrengti patalpų prekybai, paslaugoms ir įvairioms veikloms. Projektuodami pastatus plėtotojai dar nežino, kas įsigis šias patalpas, tačiau atsiradus pirkėjui tenka priimti sprendimą – imtis ilgai trunkančių ir į riziką projektą stumiančių procedūrų arba visą darbą palikti pirkėjui.
Aušra Mudėnaitė, advokatų kontoros „Sorainen“ partnerė, VŽ sako, kad retas projektas nueina kelią nuo idėjos „iki rakto“ nepatyręs pokyčių.
„Keisti sprendinius plėtotojus dažnai priverčia situacija rinkoje, pavyzdžiui, po pandemijos vis dar nėra tradicinių viešbučių paklausos, todėl tenka keisti jų ar jų dalių paskirtį. Būna, keičiasi ir būsimų naudotojų poreikiai – reikia jungti, dalinti, perplanuoti patalpas, norisi pasirinkti geresnį inžinerinį, konstrukcinį ar architektūrinį sprendimą ir t. t.“, – kalba ji.
Tačiau NT plėtros teisės ekspertė tvirtina, kad reguliavimas tam Lietuvoje per griežtas.
„Jis dažnai verčia statyti ne taip, kaip reikia būsimiems naudotojams, o taip, kaip suprojektuota, ir tik po to, jei būtinai reikia, pastatą remontuoti arba rekonstruoti. Tokį neracionalų elgesio modelį diktuoja Statybos įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų nuostatos“, – kalba A. Mudėnaitė.
Vienas tokių atvejų, pasak teisininkės, – būtent reikalavimas kartoti viešinimo procedūras ir gauti naują statybos leidimą, net jei keičiami nedideli sprendiniai.
„Praktiškai Vilniuje, kur daugiausia statybų, tai reiškia 6–8 mėnesių procesą. Kadangi daugelis sprendinių būna tarpusavyje susiję, dažnai sustoja ir naujo leidimo laukia visas objektas“, – sako A. Mudėnaitė.
Ji vardija, kad, pavyzdžiui, tokias procedūras tenka kartoti, kai daugiau nei 1 m keičiasi statinio vieta sklype ar jo išorės matmenys, reikia keisti statinio ar jo dalių paskirtis ir t. t. Naujo leidimo reikės ir keičiant tokius aplinkos elementus kaip atraminės sienelės, šaligatviai, baseinai, fontanai.
„Viešasis interesas nenukentėtų, o reguliavimas būtų racionalesnis, jei pakartotinio viešinimo ir naujo leidimo nereikėtų, kai statinio matmenys, nedidinant jo maksimalaus aukščio, keičiami ne daugiau kaip 3 m. Dabartinė 1 m tolerancijos riba užkerta kelią tokiems neesminiams keitimams kaip tūrinio stoglangio atsisakymas, stogo šlaito krypties ar nuolydžio kampo keitimas, pastogės inžinerinei įrangai suformavimas“, – apie vieną pavyzdžių ir jo lemiamus atvejus aiškina A. Mudėnaitė.
Visą straipsnį skaitykite vz.lt portale.
